BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Akmuo

2011-12-25

Akmuo

Kokią paslaptį kartu nešiesi?
Ant širdies slėpi akylai.
Su didžiuliu akmeniu stumiesi,
Tyli ir kenti lyg šimtas vyrų.

Bet žmogus tu visgi, ne herojus.
Negali lyg Kvazimodas po sparnu,
Saugot slėpinį, nors toks pavojus,
Pasiekt žūti, dėl Esmeraldos akių.

Ar gi kuprius beturėjo ką prarast?
Be žmonių patyčių ir varpų ūžimo.
Tad, žmogau, gerai gi pagalvok,
Ar ši paslaptis verta tokio žlugimo.

Gali, tu, tylėt ir neprabilt kaip augalas,
Nors net medžiai turi kalbą ir gestus,
Bet žinojimas ris tave, lyg vikšras,
Kurs tik obuolio išgraužia vidurius.

Aš pabūsiu, tau, žmogau, viskuo,
Gimine, draugu ar mylimuoju.
Tu, parodyk kur gi tas tavo sunkus akmuo,
Ta našta kurią tempies kartu.

Ir ateiki pas mane, kaip, kad pas kunigą eini,
Išklausysiu visas nuodėmes, kokios bebuvo.
Išpažinki kokią paslaptį, tu, taip giliai slėpi,
Kad net širdį spaudžia nuo jos krūvio.

Suprantu, kaip, tau, vienam sunku,
Kai nenori nieks tavęs suprasti čia,
Bet jeigu jau toks herojus nori būti, tu,
Teks susipažinti su gylia kančia.

Žmogus gi, nesutvertas būti vienas,
Kaip, kad viena sau saulė danguje supuoja,
Ieškoki kito! Kurs pabus klausytojas,
Kaip Kvazimodui, patampa čigonė.

Rodyk draugams

Geltona, žalia, raudona

2011-11-27

Geltona, žalia, raudona
Ant kalvos plaka, taip nerimastingai,
Josios širdis belaukdama sugrįžtant,
Virpa trapus ir gležnas kūnelis,
Drėgnus skruostus betrinant.

Kiek saulių buvo patekėjusios!
Ir kiek niūrių mėnulių keitė jas..
O ji vien rasą gerdama stovėjo,
Stebėjo kaip vėjas blaško šakas.

Ir narsiai žemėn krito lapai raudoni.
Veldamasi į geltonus plaukus,
Prislėgė pečius kančia sunki,
Užgoždama visus vilties kelius.

Jau tie, sustirę lapai po sunkiu sniegu,
Tiek medžių paliko vienui vienus.
Ir tik su laukimo menku šešėliu,
Gyveno jie nuosmukius skaudžius.

Tikėti ir viltis, ta laisve gėlėta,
Kurią tik kamienai pasruvę sula,
Pasiekia brandos nė nepriėję,
Gyvenimą baigę taip staiga.

Bet laisvė nėra vien gyvuoti,
Kaip paukščiui narvely auksiniam,
Nejaučiant nei kaip vėjas kedena plunksnas,
Nei kaip gieda širdis saulėj rytmetinėj.

Ak, ir kaip lengva plaukti upe pasroviui,
Jaust kaip ji neša tave vis tolyn,
Kaip ji užvaldo kūną taip noriai,
Nes, tu, visiškai nieko neketini daryt.

Bet jei kas bandys užtemdyt saulę, ji kovos,
Ir, te, nei žmogus, nei gyvūnas to nedaro!
Nes ji nežino žodžio „pasiduot”
Kaip kad tiesa nežino jokio melo.

Jei kas bandys padegti žemę ir laukus,
Jie priešinsis ir narsiai viską iškentės,
Jie atstatys krūtinę prieš visus,
Ir net sunkiausioj padėty - tikės.

Jai kas bandys nuginčyt kraujo reikšmę,
Kiek gali jis atimti ir kiek duot,
Tai tegu žinosi, jog kraujas upėm teka,
Tiktai pas tuos kurie nebijo jo aukot.

Aukoti dėl vilties, dorybės, laisvės
Dėl saulės spindulių ir žemės lopinėlio.
Dėl nuostabių kamienų, tyros laimės,
Dėl to kas lauks tavęs, pargrįžtančio iš mūšio.

Rodyk draugams

Klausykitės!

2011-11-27

Klausykitės!

Klausykitės visi! Poetai, filosofai,
Rašytojai ir menininkai, tikri ar netikri ,jūs!
Ar sugebėsit atsakyt, kodėl gi man taip sopa?
Kažkur labai giliai, kur stygos daužo paširdžius.

Jūs mokyti, žinovai,tiek daug jau skaitę ir parašę,
Jums ką sukurt, taip lengva kaip, kad paukščiui skrist.
Tad kur atsakymas į mano skausmo kreivę,
Iš kur ji atsirado, ir kodėl kankina, kaip pati mirtis.

Nejaugi, netgi ,jūs, tokie protingi ir žinių prikaupę,
Nežinote kaip atsakyt man, ar padėt?
Kaip gydit šitą sunkią,nepaaiškinamą ligą,
Išrauti ją su šaknimis, kaip, kad piktžoles ravėt.

O aš tikėjau, kad yra paaiškinimas!
Bet kurgi, jūs, žinosit, nors ir skaitę..
Nežino nieks pasauly, koks atsakymas,
Apie tą keistą, nesuprantamąją skausmo kreivę.

Nei daktarai, nei mokslininkai, nei, jūs, poetai, filosofai,
Rašytojai ir menininkai, tikri ar netikri,
Nežinot ir nesužinosite kodėl gi man taip sopa,
Kažkur labai giliai, kur stygos daužosi širdy.

Rodyk draugams