BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Geltona, žalia, raudona

Geltona, žalia, raudona
Ant kalvos plaka, taip nerimastingai,
Josios širdis belaukdama sugrįžtant,
Virpa trapus ir gležnas kūnelis,
Drėgnus skruostus betrinant.

Kiek saulių buvo patekėjusios!
Ir kiek niūrių mėnulių keitė jas..
O ji vien rasą gerdama stovėjo,
Stebėjo kaip vėjas blaško šakas.

Ir narsiai žemėn krito lapai raudoni.
Veldamasi į geltonus plaukus,
Prislėgė pečius kančia sunki,
Užgoždama visus vilties kelius.

Jau tie, sustirę lapai po sunkiu sniegu,
Tiek medžių paliko vienui vienus.
Ir tik su laukimo menku šešėliu,
Gyveno jie nuosmukius skaudžius.

Tikėti ir viltis, ta laisve gėlėta,
Kurią tik kamienai pasruvę sula,
Pasiekia brandos nė nepriėję,
Gyvenimą baigę taip staiga.

Bet laisvė nėra vien gyvuoti,
Kaip paukščiui narvely auksiniam,
Nejaučiant nei kaip vėjas kedena plunksnas,
Nei kaip gieda širdis saulėj rytmetinėj.

Ak, ir kaip lengva plaukti upe pasroviui,
Jaust kaip ji neša tave vis tolyn,
Kaip ji užvaldo kūną taip noriai,
Nes, tu, visiškai nieko neketini daryt.

Bet jei kas bandys užtemdyt saulę, ji kovos,
Ir, te, nei žmogus, nei gyvūnas to nedaro!
Nes ji nežino žodžio „pasiduot”
Kaip kad tiesa nežino jokio melo.

Jei kas bandys padegti žemę ir laukus,
Jie priešinsis ir narsiai viską iškentės,
Jie atstatys krūtinę prieš visus,
Ir net sunkiausioj padėty - tikės.

Jai kas bandys nuginčyt kraujo reikšmę,
Kiek gali jis atimti ir kiek duot,
Tai tegu žinosi, jog kraujas upėm teka,
Tiktai pas tuos kurie nebijo jo aukot.

Aukoti dėl vilties, dorybės, laisvės
Dėl saulės spindulių ir žemės lopinėlio.
Dėl nuostabių kamienų, tyros laimės,
Dėl to kas lauks tavęs, pargrįžtančio iš mūšio.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą